Pradžia > Nekilnojamasis turtas > Nekilnojamasis turtas

Nekilnojamasis turtas

Jau kurį laiką vartau butų nuomos skelbimus. Trinksi šarvuotos durys, žybsi tvarkingumas, žingsniais matuojamas vietų gerumas (10 min. iki „Akropolio”, 20 min. iki Katedros, 2 min. iki parduotuvės). Mokausi skaityti tarp eilučių. Dabartinis mano butas buvo: „1 kb. butas Antakalnyje, daliniai baldai, geras vaizdas pro langą”. Geras vaizdas tai: Gedimino pilies bokštas, varpinė, Kalnų parkas, Sapieginė, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Pacų dvaras, Žirmūnų tiltas, Neris, persisvėrus – gražuolė Trinitorių bažnyčia, persisvėrus į kitą pusę – pastatai, vadinami dangoraižiais. Ir daug daug dangaus – per metus tapau debesų, audrų, fejerverkų ir oro balionų ekspertė. .

Dar – sužinojau, ką reiškia gyventi name su charakteriu. Aštuonaukštyje – sulopytais balkonais, aptrupėjusia laiptine, visais balsais džergždžiančiu liftu (neveikia, vėl neveikia, dar neveikia) ir pačiais įvairiausiais gyventojais. Maišalynės ir netvarkos čia tiek, kad ji sukuria kažin kokią nuostabą, net pagarbą keliančią tvarką. Tvarką, kuri ant mano durų kilimėlio atnešė laiptinėje paliktą ir vėliau pamirštą nuorūką (dievaži, reikėjo gi parūkyti durims užsitrenkus). Valstybinei vėliavai leidžiančią neliečiamai kabėti palei pat žemę (visi skelbimai, įskaitant ir nuolatinius pranešimus apie šalto ir/ar karšto vandens nebuvimą, nuplėšomi maždaug per pusdienį). Tvarką, „sutvarkiusią” nuolat nepakeliamai šlapimu smirdinčio lifto klausimą – kraujo balutė buvo paskutinis jame matytas skystis.

Gyvenimas čia vis pateikia naujų įspūdžių, už kuriuos šiaip jau mokami pinigai. Iki šiol gaunu nedidelę adrenalino dozę, prisiminusi beveik materialią įsiūčio bangą, kuri, matyt, ir išsviedė lauk laiptinėje tykiai rymojusį seną šaldytuvą. Neišsigalvoju – tą vakarą kartu su manimi grįžusi draugė prabilo tik užtrenkus buto duris: tai gerai, kad grįžom truputį vėliau… Kitą vakarą išėjusi pro duris sustingau kokias penkias minutes – iš kažkurio balkono į vasariško vakaro ramybės Nerį liejosi tyli, bet labai aiškiai girdima liaudiška daina. Su ja palyginus sutartinės kartais atsklindančios čia iš Kalnų parko, interneto žargonu tariant, „ilsisi”. O kur dar užburiami talk show visomis gyvenimiškomis temomis laiptinėje (ypač jei neveikia liftas). Jei kurčiau scenarijus laidai „Okna”, imčiau kūrybinių atostogų tik šiame name.

Gyvenu čia tik metus ir truputį gailiuosi, kad teks išsikraustyti pažinus tik keletą šio namo-nuotykio herojų. Pažįstu moterį, kuri dažnai plauna laiptinę, nuo pirmojo iki šešto ar septinto aukšto. Mat ją čia lanko dukra su vaiku. Dukra nekyla liftu (suprantu ją), tad moteris plauna visą laiptinę iki savo buto – kad nebūtų gėda dėl apšnerkšto namo… Visada malonu sutikti alumi kvepiantį senuką su žmona ir nenusakomos kilmės maža kalaite, jie su manimi pradėjo sveikintis pirmieji. „Mes tai nesipykstame”, – kažkada nusijuokė moteris ir pasižiūrėjo vienas į kitą lyg kartu ką tik gyventi pradėję dvidešimtmečiai. Jam rytais ant suoliuko begurkšnojant alų, kalaitė savarankiškai aplekia pusę rajono ir nepraleidžia progos paaiškinti mano vokiečių aviganei, kas čia šeimininkas. Maniškė nesiginčija, ir teisingai.

Jei šis namas turi aurą, papildomų atspalvių jai suteikia mano aukšte gyvenantis džiazuojantis žmogus. Jis nemoka naudotis naujųjų laiptinės durų sudėtingu kodu. Spėju, dėl jam suprantamų priežasčių negalėjo užeiti pas durų pakeitimą organizavusį kaimyną ir gauti nurodymų. Todėl yra priverstas laukti, kol kas įeidamas ar išeidamas atidarys duris. O sąskaita už naująsias duris maloniai pas jį ateina pati. Nežinau, ko jis išsigąsta labiau – mano šuns ar šypsenos (atrodo, šypsenos labiau), – keistai susigėsta ir neria pro atsidariusias duris – nesustabdysi. Vaikšto lengvai svinguodamas. Teko stebėti jo solo pasirodymus troleibusuose – laisvas džiazo improvizacijas balsu ir judesiu. Jį myli „čiurlionkės” jaunimas, suaugusieji, nežinodami, kaip reaguoti, smeigia akis pro langą. Niūniuoja ir improvizuoja ne per garsiai, tačiau pakankamai įdomiai, visada išjungiu ausinuką jį pamačiusi. Jo langai į kitą pusę, vadinasi, matau jo žvilgsnio palydėtą upės vandenį. Ir mąstau, kaip kuo aiškiau nupiešti naudojimosi durų kodu schemą.

Jau kurį laiką vartau butų nuomos skelbimus. Jaučiu, kad nerasiu nieko tol, kol pati neapsispręsiu – noriu buto name su charakteriu, ar pakaks šarvuotų durų… O kokie Jūsų namo privalumai?

Kategorijos:Nekilnojamasis turtas
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: