Ką puola meno vandalai?

Menas apvalo sielą ir parodo pasaulį kitomis spalvomis. Jis kilsteli mus aukščiau kasdienybės ir atveria kelius į save. Jis įkvepia. Nebūtinai geriems darbams. Tik apie tai kalbama gerokai rečiau ir puse lūpų. Suprantama – blogi pavyzdžiai užkrečia, o muziejai yra tos oazės, kur ieškome tylos ir ramybės. Kam griauti tokį puikų įvaizdį viešai ir spalvingai pasakojant apie čia siautėjančius meno vandalus?

Štai prieš keletą mėnesių vidury baltos dienos Londono Nacionalinėje meno galerijoje raudonais dažais buvo apipurkštas žymaus XVII a. prancūzų tapytojo Nicolas Poussin`o paveikslas „Aukso veršio pagarbinimas“.

Tapybos horizontai Panevėžyje

Antano Obcarsko parodos atidarymas Panevėžio „A galerijoje“ įpusėjo (paroda atidaryta 2011 m. gruodžio 22 d.). Tiksliau, baigėsi beveik valandą trukusi „oficialioji“ kalbų ir pokalbių dalis. Tačiau žiūrovai nesiskirstė. Panevėžiečiai užgrūdinti –­ šios galerijos „rekordas“ – valandą ir keturiasdešimt minučių trukęs atidarymas. O jau paskui –­ vynas ir neformalūs pokalbiai.

Pasakojimas su paralelinėmis istorijomis

Nėra čia ko slėpti. Kalbant apie paveikslus, žmones dažniausiai domina du klausimai: per kiek menininkas juos nutapo ir už kiek parduoda. Kolegoms menininkams dar smalsu, kur pirkti porėmiai ir kokios firmos gruntas bei dažai. „Rinktinei“ kultūringai publikai, be kainos klausimų, aktualu ir tai, ar menininkas geras, ar ne. Tokioje situacijoje vienas iš būdų grįžti prie meno kūrinių yra pasakojimas. Tad ir papasakosiu apie neseniai atsidariusią menininko Algio Griškevičiaus tapybos ir objektų parodą bei pakeliui pasidalinsiu keliomis istorijomis, kurių dalis šio menininko paveikslų gerbėjų nesitikėtų išgirsti. 

Prieš dvidešimt metų

Akvilė Zavišaitė (1963–1991) mirė tais pačiais metais, kai „Bix“ Lietuvoje uždainavo „Neverk mama (Sex revolution)“. Šiandien vyriausiasis „bixas“ kepa komercinius projekčiukus, o žymi kuratorė Akvilės paveikslų kategoriškai neįsileidžia į Vilniaus meno mugę. Viskas gerai. Menininkai tvarkingai sušukuoti ir išrikiuoti pagal kelių asmenų skonį. Net jaunieji kurdami stengiasi būti gudrūs ir atsargūs lyg patyrę diplomatai. Revoliucija neįvyko, mama.

Litų lietus lietuviškosios dailės krašte. XIX-asis Vilniaus aukcionas

Vilniaus aukcionas – renginys, jau devynioliktą kartą vykstantis šalyje, kur oficialiai meno rinkos beveik nėra.

Tiksliau, meno rinka čia kaip tamsus miško ežeriukas – iš toliau žiūrint – aklina tamsa, net artintis nesinori. Priartėjus nustembi, kad gyvybės čia esama.

Istorija apie auksinį raktelį

Kartą vienas bičiulis pakliuvo į Lukiškes. Neužilgo gavau laišką: „Čia kameros lyg celės, o centre stovi senovinė bažnyčia. Gal tu žinai, kada ir kas pastatė šį vienuolyną ir kas vietoj jo įrengė kalėjimą?“

Kur bučiavaisi vakar?

Lukiškių aikštė vėlų vakarą. Tada dar švietė tie elegantiški žibintai. Krito snaigės, aikštės viduryje bučiavosi porelė. Netoliese ant suoliuko ramiai miegojo Bananas. Miestas mėgsta režisuoti tokius vaizdelius-atvirukus. Jis žino, kad nuotaikai sukurti tereikia vos kelių tinkamų akcentų. Vienas gražesnių, nors žiemos metu ir nelengvai randamas – besibučiuojanti porelė.