Ko nebijo dailėtyrininkas?

VIDAS POŠKUS viešojoje erdvėje labiausiai žinomas kaip dailėtyrininkas. Taip pat jis – Kazio Varnelio muziejaus vedėjas, humanitarinių mokslų daktaras, rimtas žmogus. Be to, smalsus ir malonus. Kol rengiau spaudai šį tekstą, jis sekmadienį išgelbėjo šąlantį bebrą. O dar prieš kelias dienas mudu sėdėjome mažutėje galerijoje RA prie židinio ir kalbėjomės apie jo tapybos ir iliustracijų parodą.
Kelios piešinių serijos iliustruoja paties autoriaus parašytus tekstus. Taip pat rodomi akrilo technika sukurti mažo formato paveikslai, autoriaus vadinami „paveiksliukais“. Ši paroda – gera proga pasikalbėti su kolega, kuris dažniau kalbasi su kitais ir rašo apie kitus. Tikiu, kad apie dailę rašančio žmogaus dailės kūrinių paroda bus gera proga vieniems pasibarti, kitiems – pasidžiaugti. Šis interviu aistras galbūt dar kiek pakurstys.

Guggenheimo svajonė ieško namų

Sausio pradžioje pasaulio žiniasklaidą apskriejo žinia – Helsinkyje bus statomas Guggenheimo muziejus. Žurnalistams reikia skambių antraščių, o įterpus žodį „galbūt“ antraštė skamba kaip skylėtas kibiras. Todėl tik įdėmiau paskaitę pranešimus spaudai pamatysime neutralų sakinuką apie tai, kad Helsinkio valdžia jau gavo metus rengtą muziejaus koncepciją bei plėtros studiją ir netrukus turėtų priimti savo sprendimą. Sprendimą, nebūtinai – sutikimą.

Nustebino tai, kad šį pranešimą spaudai įsidėjo nemažai lietuviškų tinklalapių.

Apie durnius, genijus ir gyvenimą

Perskaičiau Franko Zappos autobiografinę knygą. Tai va. Durniai yra beveik visi, išskyrus Zappos žmoną, jų keturis vaikus ir kompozitorius Edgard’ą Varèse’ą (1883–1965), Igorį Stravinskį (1882–1971) ir Antoną Weberną (1883–1945). Muzikantai yra tinginiai, orkestrai – tinginių gaujos, muzikos leidėjai – buki niekšai. Profsąjungos – mafija. Bažnyčia – taip pat, tik dar klastingesnė. Valdžia – kiaulės. Švietimo sistema sukurta specialiai jauniems žmonėms žlugdyti. Alaus gėrėjai yra agresyvūs valkatos, muzikos kritikai – beviltiški asilai. Narkotikai – šlamštas, Niujorkas – skylė, kurioje neįmanoma gyventi.

Arogantiška? Labai. Kas tas pasipūtėlis, kurio paminklą Vilniuje vakariečiai turistai fotografuoja dažniau nei Gedimino pilį? Frankas Zappa – kompozitorius ir muzikantas, pasaulinę šlovę pasiekęs juodu darbu ir užsispyrimu. Žmogus, kuris netikėjo švietimo sistema, bet tikėjo bibliotekomis. Perfekcionistas ir darboholikas. Provokatorius, turintis puikų humoro jausmą. Aršus kovotojas už įsitikinimus ir laisvę. Rakštis minkštoje 8 ir 9-ojo dešimtmečių Amerikos pramogų verslo sėdynėje. Netolerantiškas tam, kas jam atrodė kvaila. Nekorektiškas. Be to, atrodo, genijus.

Minimalizmas, Jėzaus kraujas ir Tom Waits

Nors antraštė gavosi beveik kaip kokiam Delfyje, rašysiu apie subtilų kūrinį, kurį pati labai myliu. Čia yra viskas: intelektas, emocija, melodija ir net – jaudinanti kūrinio atsiradimo istorija. Aš apie kūrinį ”Jesus` Blood Never Failed Me Yet” (1971 m.), kurio kompozitorius – Gavin Bryars.

1971-aisiais Bryarsas su draugu Londone kūrė dokumentinį filmą apie gatvėje gyvenančius žmones. Filmuojant girtuoklėliai dažnai ką nors dainuodavo – tai operos gabaliuką, tai kokią baladę. O vienas senukas, beje, visai negirtas, dainavo religinę dainą „Jesus blood never failed me yet“. Filme šis momentas nebuvo panaudotas, tad medžiaga atiteko Bryarsui.

Grįžęs namo Bryarsas pamėgino šiam dainavimui akomponuoti pianinu ir pastebėjo,

Philip Glass, „Einstein on the Beach“

Pavakarys. Klausom namuose operos. Staiga – piktas beldimas į duris. Oops, įsiutusi kaimynė:

-         Išjunkit ta nesamonė, durdomas čia, ne muzika!!!

-         Čia jums ne durdomas, o pasaulinio garso kompozitoriaus puikus kūrinys!!, – supyksta Vytukas.

Kaimynė mūsų nėra bloga – ji stoiškai ir prieš, ir po šio įvykio iškenčia vakarėlius, džiazą, roką, šunis ir kitus mūsų trūkumus. Kas nutiko su Philip Glass`o opera “Einstein on the Beach”?

Ką puola meno vandalai?

Menas apvalo sielą ir parodo pasaulį kitomis spalvomis. Jis kilsteli mus aukščiau kasdienybės ir atveria kelius į save. Jis įkvepia. Nebūtinai geriems darbams. Tik apie tai kalbama gerokai rečiau ir puse lūpų. Suprantama – blogi pavyzdžiai užkrečia, o muziejai yra tos oazės, kur ieškome tylos ir ramybės. Kam griauti tokį puikų įvaizdį viešai ir spalvingai pasakojant apie čia siautėjančius meno vandalus?

Štai prieš keletą mėnesių vidury baltos dienos Londono Nacionalinėje meno galerijoje raudonais dažais buvo apipurkštas žymaus XVII a. prancūzų tapytojo Nicolas Poussin`o paveikslas „Aukso veršio pagarbinimas“.

Tapybos horizontai Panevėžyje

Antano Obcarsko parodos atidarymas Panevėžio „A galerijoje“ įpusėjo (paroda atidaryta 2011 m. gruodžio 22 d.). Tiksliau, baigėsi beveik valandą trukusi „oficialioji“ kalbų ir pokalbių dalis. Tačiau žiūrovai nesiskirstė. Panevėžiečiai užgrūdinti –­ šios galerijos „rekordas“ – valandą ir keturiasdešimt minučių trukęs atidarymas. O jau paskui –­ vynas ir neformalūs pokalbiai.

Pasakojimas su paralelinėmis istorijomis

Nėra čia ko slėpti. Kalbant apie paveikslus, žmones dažniausiai domina du klausimai: per kiek menininkas juos nutapo ir už kiek parduoda. Kolegoms menininkams dar smalsu, kur pirkti porėmiai ir kokios firmos gruntas bei dažai. „Rinktinei“ kultūringai publikai, be kainos klausimų, aktualu ir tai, ar menininkas geras, ar ne. Tokioje situacijoje vienas iš būdų grįžti prie meno kūrinių yra pasakojimas. Tad ir papasakosiu apie neseniai atsidariusią menininko Algio Griškevičiaus tapybos ir objektų parodą bei pakeliui pasidalinsiu keliomis istorijomis, kurių dalis šio menininko paveikslų gerbėjų nesitikėtų išgirsti. 

Prieš dvidešimt metų

Akvilė Zavišaitė (1963–1991) mirė tais pačiais metais, kai „Bix“ Lietuvoje uždainavo „Neverk mama (Sex revolution)“. Šiandien vyriausiasis „bixas“ kepa komercinius projekčiukus, o žymi kuratorė Akvilės paveikslų kategoriškai neįsileidžia į Vilniaus meno mugę. Viskas gerai. Menininkai tvarkingai sušukuoti ir išrikiuoti pagal kelių asmenų skonį. Net jaunieji kurdami stengiasi būti gudrūs ir atsargūs lyg patyrę diplomatai. Revoliucija neįvyko, mama.

Litų lietus lietuviškosios dailės krašte. XIX-asis Vilniaus aukcionas

Vilniaus aukcionas – renginys, jau devynioliktą kartą vykstantis šalyje, kur oficialiai meno rinkos beveik nėra.

Tiksliau, meno rinka čia kaip tamsus miško ežeriukas – iš toliau žiūrint – aklina tamsa, net artintis nesinori. Priartėjus nustembi, kad gyvybės čia esama.